1990 metų kovo 11-ąją atkurta Lietuvos Nepriklausomybė sulaukė Kristaus amžiaus – 33 metų.
Ir vėl mus, lietuvių tautą, nori nukryžiuoti. Kodėl nuolankiai sutinkame mums primetamą lemtį?
Kodėl mes buvome stiprūs Baltijos kelyje, kuriame niekas mums nenurodinėjo? Gilūs ir tikri buvo mūsų jausmai. Nes mes buvome vieningi – VIENA LIETUVA. Ir dar drauge su Latvija ir Estija.
Todėl niekas nedrįso Baltijos kelyje mums nurodinėti.
Buvome drauge ir žinojome, ko norime, jautėme savigarbą ir savo jėgą!
Jau po savaitės po Baltijos kelio „Atgimimo bangoje“ Sąjūdžio Žmogus poetas Justinas Marcinkevičiaus perspėjo: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga.“
Tačiau mes neišgirdome Žmogaus, kuris išmokė mus skanduoti: LIE-TU-VA!
Pamanėme, kad tapome visažiniais. Nors Justino Marcinkevičius dramose „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, „Daukantas“ skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės sudarymas ir suvienijimas, tautos gimtosios kalbos išsaugojimo būtinybė – visa tai buvo tautos išgyventa ir įprasminta su ašaromis akyse.
Šiandien, 33-iąją atkurtos, tačiau naikinamos Lietuvos Nepriklausomybės dieną, visi sustokime į vieną gretą ir drauge ištarkime – VIENA LIETUVA!
Mes nesileisime skaldomi ir supriešinami, nes mūsų tikslas ir išlikimas vienas – LIE-TU-VA!
