Kem pirmų met. birželio keturioliktą
Vos per keturias tos vasaros paras
Tūkstančių išvyko septyniolika
Į Altajų, Tomską, Komiją.
Tik važiavo žmonės ten ne poilsio
Ir ne savo noru, o valdžios,
Su šeimom jie gyvulių vagonuose
Ištremti iš žemės Lietuvos.
Kas kelialapius išrašė jiems į lagerius,
Į Gulagus, darbo stovyklas?
Sąrašai nesukurti per pagirias, –
Tai režimo priešų valymas.
Ten lietuviai, žydai, lenkai, mažumos,
Mokytojai, kunigai, vaikai,
Kem antrų Jakutijoj neperžiemos –
Ketvirtadalio toj žemėj palaikai.
Kem ketvirtų naujos vėl represijos
Tiems, kas atsisakė eit kariaut,
Neišvengė iš valdžios agresijos,
Teko vėl ir jų šeimoms keliaut.
Lyg pem trečių tiek visko pasisavinta,
Pagrobta ir paskirstyta tarp tų,
Kas komunistų partijos įgalintas
Kolaboravo. Ką darytum tu?..
LSSR Taryba ministerijų
Kem devintais ir pem pirmais už tremtį,
Aštuom aštuntais užbaigė isterijas,
Nusprendė tremtiniams duris atverti.
Išvis aštuoniasdešimt tūkstančių
Sugrįžo čia į Lietuvos kraštus.
Virš trečdalio režimui nepaklūstančių
Pradingo ar matavosi karstus.
Dabar gi tie, kas komunistų partijai
Anuomet talkino šauliams, NKVD
Su mielu noru choro klauso partijų
Dainorių tremtinių, – tie pat veidai.
Dabar mes turim vėl polit. įkalintus,
Ištremtus, atšauktus, blokuojamus tinkluos.
Jei naratyvu netiki – pašalintas,
Kol lieki tvirtas tu, laikais tiesos.
Ar vėl mums ginklą bruks, kad žmones šaudyti?
Ar vėl tylėsim užburti valdžių?
Ar vėl turės mamytės sūnus laidoti,
Jei kūnai grįš iš svetimų karų?
Kol turim mes melagių ir korupciją
Seime, teisme ir vyriausybėj,
Neišgyvens pradinė institucija –
Šeima su jos tikėjimu, vertybėm.
Šeima – tai Dievo sukurta instancija,
Tai vyras ir žmona ir jų vaikučiai.
Nepasiduokim chuntos provokacijoms
Ir vakarų civilizacijos likučiams.
Turėkim tvirtą nuomonę ir sąžinę,
Dorybę, stenkimės istoriją pažinti.
Šią dieną gedulo tegul padrąsina,
Kad net po gedulo dar turim viltį.
Aleksandr Visnap
